LIETUVIŲ VISUOMENĖS VEIKĖJAS, LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIKAS, POLITIKAS



JUOZAS GABRYS-PARŠAITIS



1880–1951

Juozo aplinka jau nuo pat vaikystės pulsavo tautine dvasia ir jos puoselėjimo idėjomis: lietuviška spauda namuose, zemskių siautėjimai, nepagailint nagaikų įtariamiems vietiniams gyventojams, jų sekimas net bažnyčioje, dažnos kratos, žmonių suiminėjimai Garliavos miestelyje ir apylinkėse buvo jo vaikystės tikrovė, kuri ne gniuždė, bet stiprino ryžtą.


Dr. Inga Stepukonienė



Lietuvių tautos, kalbos ir kultūros išlikimas buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas, deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi jį jaudinę klausimai, kuriems spręsti jis ieškojo savų būdų.


Dr. Inga Stepukonienė

Nuotr. publikuota knygoje „Lietuvos albumas“ (Kaunas, 1990)




  • Gimė 1880 m. vasario 22 d. Garliavoje, Kauno rajone.




  • Mokėsi Garliavos carinėje pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, kur 1896 m. suorganizavo slaptą mokinių būrelį, platino „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“ ir kitus iš Tilžės gabenamus raštus. Būrelis palaikė ryšius su Veiverių mokytojų seminarija ir Seinų kunigų seminarija, kur veikė panašios grupės. 1889 m. būrelis susektas, išaiškinta nelegali veikla. J. Gabrys suimtas, pašalintas iš gimnazijos ir pasodintas į Kalvarijos kalėjimą. Po 6 mėn. 3 metams ištremtas į Rusiją.


  • Tremtyje eksternu išlaikęs abitūros egzaminus, 1903 m. įstojo į Odesos universiteto Teisės fakultetą. Odesoje glaudžiai bendradarbiavo su ištremtais lietuviais, organizavo jų susitikimus.


  • 1905 m. kilus revoliucijai, nutraukė mokslus ir grįžo į Lietuvą, įstojo į Lietuvos demokratų partiją, buvo Lietuvių mokytojų ir Lietuvių valstiečių sąjungų organizatorius, veikėjas. Artimieji bandė sulaikyti nuo aktyvaus dalyvavimo sumaištyje, bet jis ėmė į rankas ginklą ir dalyvavo susišaudymuose su caro žandarmerija. Mūšyje prie Šešupės sužeistas, bet buvo išgelbėtas. Vilniuje jį gydė daktaras Jonas Basanavičius.


  • 1905 m. prisidėjo prie Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimo, buvo Seimo posėdžio sekretorius, Lietuvos valstiečių sąjungos vadovas.


  • Buvo ieškomas rusų policijos, tad 1907 m. pasitraukė į Prancūziją ir Šveicariją, bet, iškilus rimtoms kliūtims, po kurio laiko išvažiavo į Odesą pabaigti pradėtų teisės studijų.


  • 1907 m. įgijo profesionalaus teisininko diplomą. Tačiau į Lietuvą grįžti negalėjo, nes staiga paaiškėjo, kad kaip 1905 m. maištų dalyvis yra ieškomas policijos.


  • Sorbonos universitete studijavo literatūrą, istoriją, Teisės mokykloje – ekonominius ir socialinius mokslus.


  • Publikuodamas darbus, pasirašydavo motinos mergautine pavarde (Gabrys), nes tėvo pavardė jam atrodė žeminanti. Prancūzijoje pasivadino markizu de Garliava – taip kūrė mitą apie savo aukštą kilmę ir pabrėžė glaudų ryšį su gimtuoju miesteliu.


  • 1910 m. išvyko į JAV, bendravo su ten įsikūrusiais lietuviais, gavo iš jų finansinę paramą veiklai. 1911 m. baigė literatūros studijas Sorbonoje ir liko gyventi Prancūzijoje, redagavo įvairius politinius prancūziškus laikraščius, lankėsi aukštuomenės salonuose ir politikų susibūrimuose, užmezgė pažinčių su žymiais to meto Prancūzijos ir kitų užsienio šalių visuomenės veikėjais, rašytojais, mokslininkais bei žurnalistais.


  • Gavęs Amerikos lietuvių paramą, 1911 m. įsteigė Lietuvių informacijos biurą. Biuro tikslas – supažindinti Vakarų Europos žmones su Lietuvos gyvenimu, taip pat informuoti tautiečius apie užsienyje rengiamus įvairių sričių renginius, kuriuose lietuviams svarbu dalyvauti.


  • Nuo 1912 m. dalyvavo įkuriant Tautų lygą („Union des Nationalités“), buvo jos sekretorius.



J.Gabrys-Paršaitis Paryžiuje. Nuotr. publikuota https://bbf.lt/SMduy

Nuo 1915 m. gyveno Šveicarijoje

  • 1915 m. apsigyveno Lozanoje, Šveicarijoje. Šioje šalyje suorganizavo kelias lietuvių konferencijas, dalyvavo įvairiuose užsienio politiniuose kongresuose.


  • 1916–1917 m. buvo Šveicarijoje veikiančios Lietuvių tautos tarybos pirmininkas bei organizacijos „Lituania“ vicepirmininkas.


  • Parašė darbų, propaguojančių Lietuvą ir jos reikalus. Dėl jo veiklos ir darbų Europos visuomenė pradėjo skirti lietuvių tautą nuo lenkų.


  • Taip pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais J. Paršaitis tapo vienu aktyviausių lietuvių politikų tarptautinėje erdvėje.



  • Lietuvos valstybingumo atkūrimas, deramas vakarietiškas valstybės atstovavimas Europoje buvo svarbiausi klausimai, kuriems spręsti J. Gabrys-Paršaitis ieškojo savų būdų. Būtent dėl to tarp jo ir tuometės Lietuvos Valstybės Tarybos kilo nesusipratimų. Vyriausybė įtarė visuomenininką galimu šnipinėjimu svetimoms valstybėms. Dėl vis stiprėjančių nesutarimų J. Gabrys-Paršaitis iš politikos pasitraukė, tačiau iki gyvenimo pabaigos liko tėvynės patriotas.





J. Gabrys (kairėje), M. Yčas ir S. Šilingas lietuvių konferencijoje Stokholme, 1915 m. Nuotr. publikuota https://bbf.lt/PfxSw

J. Gabrio-Paršaičio kūryba


  • J. Gabrys-Paršaitis nuo jaunumės aktyviai rūpinosi tautinio lietuvių švietimo klausimais. Suprasdamas ugdymo svarbą, 1904 m. lietuviams atgavus spaudą, jis parašė pirmuosius lietuviškus vadovėlius, nes lig tol visose veikusiose carinėse mokyklose lietuvių vaikai mokėsi iš rusiškų vadovėlių.


  • Parengė ir išleido V. Kudirkos „Raštus“ (6 t., 1909), A. Strazdo „Raštus“ (1914), Lietuvos istorijos (1912, 1915), geografijos (1910), lietuvių kalbos (1906 21913) vadovėlius, pirmąją lietuvių literatūros chrestomatiją (1908).


  • Parašė biografinę apybraižą „Vincas Kudirka“ (1910). J. Gabrys-Paršaitis buvo pirmasis V. Kudirkos biografas, pirmasis jo raštų leidėjas ir kūrybos vertintojas, iškėlęs didžiojo varpininko ir rašytojo kūrybos reikšmę lietuvių literatūrai.


  • Parašė „Lietuvių literatūros apžvalgą“ (2 d., 1913–16), knygą „Lietuvių ir hetitų kalbų giminystė ir priešistorė“ („Parenté des langues hittite et lituanienne“, 1944), atsiminimus „Į Lietuvos nepriklausomybę“ („Vers l’indépendance Lituanienne“, 1920) „Tautos sargyboje“ (3 t., rankraštis, parašytas po 1920; išleistas 2007 m. Vilniuje) ir kitus.


  • Pasirašinėjo Inorodetz, Kareivio, C. Rivo, Gabrio, Alekso Mykaičio slapyvardžiais.




  • Mirė 1951 m. liepos 26 d. Šveicarijoje, ten ir palaidotas.


  • Garliavoje J. Gabrio-Paršaičio vardu pavadinta gatvė.


  • 1992 m. išleista Alfonso Eidinto knyga „Slaptasis lietuvių diplomatas“.


  • Naudoti šaltiniai:


  • Garliava: laikas ir žmonės : monografija / Inga Stepukonienė ; Pasaulio lietuvių centras. – Kaunas : Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2016.


  • Lietuvos albumas. – 2-as (fotogr.) leid. – Kaunas : Spindulys, 1990.


  • Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 : [žinynas] / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius ; Lietuvos kultūros fondas. Knygnešio draugija, Lietuvos literatūros ir meno archyvas. – Vilnius : Diemedis, 2004.



  • https://www.vle.lt/straipsnis/juozas-gabrys-parsaitis/


  • https://www.voruta.lt/apie-desovietizacija-j-gabri-parsaiti-ir-kitus-dalykus/



Parodą parengė Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai: Virginija Tamašauskienė, Vaiva Steponaitienė, Aistė Bartulė, fotografavė Kristina Meilutė. 2022 m.